sugar and spice

žinot, man atrodo, kad lygiai kaip prieš kurį laiką populiaru buvo lėkt-skubėt ir vaikščiot pajuodusiais paakiais, taip dabar populiarėja savimeilės propagavimas.
aišku, gal aš paprasčiausiai matau tai, kas aktualu tuo metu pačiai, bet negi tendencija darboholikėms virsti harmonijos ieškotojoms nėra akivaizdi, m?

man džiugu, vienok. kad į žmogų pradedama žiūrėti kaip į žmogų, o ne mašiną. kad ne gėda darosi pripažinti normalius poreikius, kad pietų pertrauka yra ne tingumo įrodymas, bet savaime suprantamas poreikis. kad išdidžiai galima sakyti kasnakt gaunu pakankamai poilsio, o ne mano miegas slepias redbulio skardinėj.

nes ir pati buvau užsisukus tam rate ir iš tikrųjų tikėdavau, kad mano drebančios rankos ir nuo nemiegojimo zvimbianti galva yra produktyvumo įrodymas. o tiesa tikrai visai kitokia. esi tiek vertingas, kiek savo vertę sukuri pats, ir jei laikai save robotuku be poreikių, tai ne kitokiu ir būsi.

o dabar atrandu, kaip malonu yra jaustis dėkingai savo kūnui ir jį puoselėt, kaip tobula dvidešimt ryto minučių skirti mažutei meditacijai prieš bundantį miestą ir kylančią saulę nesirūpinant, kad tuo metu galėčiau rašyti analizes ir paišyti schemas. kaip gera ilsėtis tada, kai esu nuvargus ir suprasti, kad baigtini darbai niekur nedings (ir kartais gaila, šypt). kaip gera jaustis gerai!
ir taip, suprantu, kad visi turim prievolių, kad kartais tenka ieškoti koncentruoto miego kofeino pavidalu, kad tenka stovėt visą dieną ant kojų. bet atsiimk už šitai ir leisk sau laisvadienį iš tikrųjų pailsėti - juk jei nuoširdžiai ir atsakingai dirbai, kodėl neturėtum leisti sau dienos su tuo, ką mėgsti labiausiai?

kaip tik todėl aš rytą leidžiu lovoj su ne itin naudingu, bet tokiu išsiilgtu paikų rašinių skaitymu, lėtai  plikoma arbata ir plepesiais su mama. nes šitaip liepia mano kūnas, o aš esu dėkinga jam pakankamai, kad leisčiau poilsio pusdienį. nes man neabejotinai jo dar prireiks vėliau, tiesa?

naktim skęstu karameliniam klampiam sapnų sirupe. nubundu paryčiais ir jaučiu, kad mano plaštakos, pėdos ir blakstienos sunkios nuo saldaus tąsumo, ir tada sunku atskirti realybę nuo sapnų pasaulio.

popietėm tarp balsvų lapų sklaidymo liežuviu tirpdau šokolado saldumą. geriu juodžiausią kavą su kupinu šaukšteliu baltų miltukų - sako, prie jų pripranti taip pat, kaip prie heroino. o kai kurie ir tiki.

o vakarais kartais turiu šalią kažką, kas man į plaukus barsto cukruotus žiedlapius. tada kuriam laikui apsvaigstu ir sunku net kalbėt daros (o gal tikrai kaip heroinas?..)

jau beveik tikiu, kad saldumas įsigėręs į mano odą, į kraują. juk negali visi tie kvapnūs gardūs dalykai gyvenime nepalikti many žymės, tiesa?
tik čia kaip su citrina - jei saldumą derinsi su rūgštim, pirmojo gali ir nepajausti. taip kartais ir nutinka.

grįžti namo lėčiausiai dėliojant vakaro planus. garsiai įsijungti muziką ir leisti vandens lašelyčiams duše glostyti ir gaivinti.
užsimerkus šokti iki išdžius oda, vilktis tai, kas patogu, o ne tinkama ir gražu. gamintis vakarienę, aptart vakaro planus (dabar jau ne tik su savim) ir nuspręsti, kad šiandien viskas, ko man reikia - aš pati ir ramybė.

šypsotis dėl labai pavykusios vakarienės, skaityti paiką romaną balkone ir neprisiminti, kada mano rankose paskutinįkart buvo nespecialybinė literatūra. pašerti katę ir dar valandelę suktis klausant tos pačios tobulosios ausis glostančios muzikos.
vakarą užbaigiu marcipanu su nuga ir jau jaučiu, kaip saldu bus šiąnakt miegoti.

man regis, aš myliu tokius penktadienius.

sako, jei savižudžio paklaustumei priežasties, kodėl jis nori viską baigti, tai statistiškai didelė dalis atsakys kad dėl ramybės noro.
dar sako, kad savižudžiai yra savanaudiški, neryžtingi ir lengvai pasiduodantys. bet ar kada nors gyvenai su įtampa?

ne kelias minutes, ne kelias valandas net; ar kada nors gyvenai savaitę nuolat jausdamas įsitempęs? taip, lyg už dienos lauktų šimtas deadlainų, lyg tavo kiekvienas mažiausias veiksmas atneštų didžiausias pasėkmes, lyg visus darbus dirbtum prieš salę žmonių, vertinančių kiekvieną tavo pasisukimą -čia teisinga, o čia jau nebe. sudėk į viena visus atsakomybės, baimės suklysti, būti vertinamam jausmus. ir šitaip tu gyveni nuo ryto iki vakaro - nuo avižinės košės pusryčiams iki vakarinio dušo.

sunku, žinok. tada jau nori daryti bet ką, kad iš to išeitum, ir kaip žmonės gyvens be manęs yra dalykas, kuris rūpi tikrai ne itin daug.

o dabar aš gyvenu stengdamasi padaryti taip, kad tos būsenos mano gyvenime neatsirastų arba būtų kaip galima mažiau - tiek, kad veikiausiai net galima vadinti sveiku lygiu.
kol kas šįvakar aš noriu dosnios stiklinaitės burną sutraukiančio viskio ir.. nebežinau, turbūt viskas. noriu gulėt ant žemės ir žiūrėt į dangų/lubas. užmigt ten pat ir nubust jau savo lovoj - naują dieną su nauja istorija. ir paikiausia viltim, kad šiandiena bus puiki!

ir bus. pamatysi.

o jūs žinot, kad tuoj vėl bus vasara?
nuogos kojos, įrudus oda, tvankios dienos ir ilgi tingūs vakarai.

bus jūra, baltu vynu apsvaigintos popietės ir ant taurių kraštelių kybantys vandens lašelyčiai. rytais basom eisiu į kiemą skinti bazilikų ir pusryčiausiu balkone, kol saulė dar tik švelniai glostys. skaitysiu Faulzą ir Fromą ištiesus kojas, o dviračiu važiuojant kovosiu su vėju viena ranka prilaikydama skrybėlę.
ir vėjas, vėjas! maloniai gaivinantis, keliantis lengvas sukneles ir kojas apnuoginantis.

skaičiuoju dienas.

spėk, ką pasakysiu - aš nesu tobula!
aš klystu, krentu, būnu pikta, nusiminus ir nusivylus, kartais nesišypsau ir apsiverkiu.
rytais mano veidas būna mažumėlę užtinęs, o po pusantros valandos bėgimo būnu susivėlus ir šlapia nuo prakaito. rožėm kvepiu ne pati iš savęs, o dėl kvepalų, kasryt nepamirštamų purkštelt ant kaklo.
yra dalykų, kurių nežinau. yra diskusijų, kuriose neturiu ką pasakyti. yra žmonių, su kuriais man sunku kalbėti, yra tokių, kuriems sunku kalbėti su manim.
kartais vakarais būnu iki negalėjimo nuvargus, o penktadieniais dažnai noriu ne apsvaigti nuo karčių gėrimų ir šokti visą naktį, bet apduiti nuo vyno ir kristi lovon.
man pikta ir kartu smagu girdėti, jei kažkam pasirodo, kad viską gaunu savaime ir lengvai. nes jaučiuos neįvertinta, bet, kita vertus, moku neblogai piešti - jei ne teptuku ant lapo, tai įvaizdžiu aplinkinių galvelėse.

tai štai. o šiandien aš nesuspėjau į paskaitą, aš suklydau ten, kur neturėjau suklysti ir neišnaudojau turimo pusvalandžio akademiniam darbam, kuriuos greitai reikia baigti. aš save tokią myliu/ bandau pamilt. ir jei mylėsiu save pati, kitiems beliks pasielgt taip pat.

graži diena, žinot.

man regis, šįryt supratau, kas man labiausiai padeda tada, kai būna itin slogu:

pasijaust pasaulio dalim.

užsimerkt po ilgo bėgimo ir pajaust vėsią dulksną, besileidžiančią ant odos, girdėt aplinkos garsus - paukščius vienoj pusėj ir judrų eismą kitoj, girdėt savo žingsnius, pajausti žingsnius - kai pėda minkštai atsiremia į asfaltą. jausti savo kūną, jausti pašiurpusią odą, tempimą raumenyse, išgirsti tuksinčią širdį. tyrinėti pirštais šalimais esančio medžio žievę, kišti pirštus vandenin ir pajaust smėlio aštrumą. dievaži, kaip seniai aš šitai dariau, kaip seniai buvau tylumoj stebėdama pasaulį.
man regis, aplink per daug triukšmo - rytai užpildyti informacija iš interneto, vonios ritualai lydimi muzikos, pietų pertraukos praeina pro langą stebint praeinančius žmones, o jei ir pasiseka tą valandėlę praleisti vienai namie, negaliu valgyti neapsklaidžius stalo darbais in-progress, žurnalais ir straipsneliais.

dievaži, kaip būtina skirti laiko sau - pasėdėti pusvalandį be jokių trukdžių, nesigraužiant dėl to, kad tuo metu būtų galima paskaityti knygą-nušluostyti dulkes-iškepti eklerų-pabaigti esė. nuo kada aš tapau vergaujančia produktyvumui?

aš žmogus, tad ir save vertinti turiu už tas savybes, kuriomis skiriuosi nuo kompiuterio, tiesa? ne už tai, kad galiu išvardinti, kokius rezultatus atnešė pastarasis pusvalandis ar diena, bet kaip aš jaučiausi ir ką patyriau.

tad šitaip aš pasitinku sekmadienį.
pasaulis visad gražus, o aš esu laiminga dėl to, kad turiu galimybę būt jo dalim.

o kartais vakarais aš palieku vyšnių žiedais kvepiantį kremą lentynoj nepaliestą ir prausiuos vyriška dušo žele - tais vakarais, kai norisi jaukios iliuzijos apie šiltą glėbį šalia. tik, aišku, šitai suveikia labai ribotai, nes tų rankų kvapas nesukuria.

yra pasauly paprastų magiškų dalykų, man rodos. ir miegoti įsikniaubus į šiltutį kūną yra vienas iš kelių.

labanakt.

aš jau buvau pamiršus apie šitą laisvadienių magiją.

anksti nubusti ir skaityti šį tą malonaus, lėtai gamintis pusryčius, dar lėčiau gerti baltą kavą ir mąstyti, ką galiu nuveikti su tuo laiku, kurį turiu savo rankose.

ir kaip gera suprasti, kad dar toks ankstus rytas ir aš turiu visą gražią saulėtą jaukią dieną!

labas rytas.

man rodos, aš po truputį, po mažą mažą truputėlį einu iš proto.