sugar and spice

kad tu žinotum, kaip aš myliu rytus!
tuos, kai žinai, kad turi tiksliai valandą iki išėjimo iš namų ir visut visutėlius darbus darai taip, lyg vietoj širdies tiksėtų chronometras, skaičiuojantis kiekvieną minutės dalį ir žinai, kad taip turi būti, tokios šito ryto taisyklės. mėgstu ir tuos, kai nubundi be žadintuvo, bet su sudėtinga rytine aritmetika apskaičiuoji, kad jei nori suspėt dieną pradėt budinančiu pabėgiojimu, keltis reikia kaip tik dabar, ir tada skubi greitai šokti į sportbačius, kol nepabudęs protas dar nespėjo sugalvot priežasčių, kodėl šiandien reikėtų patinginiauti ir nebėgt į sniegus-vėjus-ledus lauke. ir dar aš labai myliu tokius rytus, kai nubundi šimtą kartų, kol galiausiai jautiesi tikrai išmiegojęs, tada dvidešimtį minučių guli susivystęs į minkštutį pūkinį kokoną, o kai nusprendi, kad ir šito gana, tingiausiai nelyg katinas rąžais, tipeni prie lango ir klapsėdamas blakstienom svarstai, kokios bus šiandienos taisyklės ir ką valgyti pusryčiams.
žinai, ką dar aš labai mėgstu? kavą rytais. ir kaip tik dėl to, kad ją geriu tik dienai prasidedant, ji yra kažkokio naivaus ritualo aliuzija.

ir prisiekiu, kiekvieną vakarą aš laukiu kito ryto. net jei jis prasidės itin anksti, net jei laukia sunki diena, net jei…
nes kiekvienas rytas reiškia galimybę pridėt dar vieną gražią dieną į savo atsiminimų knygą galvelėj.

o kokie būna tavo rytai?

o tokiais šeštadieniais kaip šitas, kai po dešimties valandų miego (pagaliau!) tingiai pasirąžius nutipeni basom kojom prie lango, pamatai nulytą šaligatvį ir pilką dangų, belieka džiaugtis, kad galiausiai turi laisvą dieną, o virtuvėj laukia plikyti pyragaičiai.

visą savaitę verta keltis anksti vien tam, kad pajaustum šitai.

gražios dienos.

ir ateina laikas, kai pajauti, kad jie ten nebegali būti nė dienos, kad kitaip neištversi nenusirovus plaukų ir nenusikramčius lūpų.

tai tokie va dalykai.

sako, atsargiai su svajonėm- jos gali išsipildyt. o aš įsijungiu romantišką muziką ir visai neromantiškai truputį paaugliškai paašaroju ant savo mielos lovos.

nebežinau, patinka man šitos dramos ir virpesiai ar ne. turbūt kiekvienas savam gyvenime turi atsikąsti to nestabilumo ir svaigulio, lėkimo nesustojant ir netaupant jėgų į kalną, kuris, pasirodo, baigiasi skardžiu.
kita vertus, tas kritimas irgi nėra toks jau blogas dalykas.

tai štai. o aš jaučiuos pakankamai iškentėjus, dabar yra naujas ruduo, mano medaus-ir-citrinų kvapą pakeitė cukruotos rožės, gyvenime vyksta gražūs dalykai ir, atrodo, laikas išlipti iš tos trijų-dienų-susižavėjimų duobės, kuri, kad ir kokia vivacious bebūtų, galiausiai baigiasi ir priverčia pamatyti, kad nieko gero čia nebuvo.

ir dar. aš sakau, kad už kiekvieną “ne” man bus atsilyginta, kas jaukiai tikrai nenuteikia. kad ir kaip bebūtų, aš moku užsimerkti ir šypsodama žiūrėt į priekį. ir tikėtis, kad dabar bus gražutis saldutis taip.

gražios dienos.

nemoku išvengti banalumo. iš tiesų net manau, kad yra tokių tobulų paprastų dalykų, kuriem pritaikytos klišės apibūdinti tinka labiausiai. meilė, vasara..
todėl truputį susigėstu pati prieš save kai basom einu per dobilais ir ramunėm nusėtą pievą, nes galvoj tai skamba kaip romantiškas keturiolikmetės eilėraštis. žaliai-balta pieva, ryškutėliai kojų nagai ir basos baltos pėdos.
susigėstu ir tada, kai ištiesus rankas į šalis sukuosi po tamsiu dangum. tiesiog yra dalykų, kuriem sunku atsispirti. o jei dar niekas nemato..
tai taip va eina mano vasara- tingios dienos, prabėgančios taip greit, kaip atsidūsėjimas, žemėtos braškės iš lysvės, tirpstančios ant liežuvio galo, karamele kvepiantys plaukai ir vakaro paplepėjimai.

šypsaus galvodama, kaip greit prabėgs vasara. vasara su daug mažučių mielų prisiminimų.

o kol kas džiaugiuos.

kuo toliau, tuo labiau norisi viską mesti. baisu vėliau gailėtis to, ką lengva ranka galiu padaryti dabar.

tavo apgamai veide sudaro žvaigždyną (naktį danguj matau tavo aštrius bruožus), todėl man nebereikia vasariško žvaigždžių lietaus. kai sudaužiau tau širdį, kaip meteorai veido dangum krito didžiulės skaidrios ašaros, bet tu visviena šypsai žiūrėdamas į mane. atrodo, šito negana- dažnai kartu net juokiamės ir apgamėlių žvaigždynas keičias judėdamas kartu su veido raumenim.

žinok, kad esi saldus kaip kondensuotas pienas mano kavoj, tikras kaip ryškiausi sapnai ir klampus kaip cigaretės dūmai. ačiū, kad esi.

tiesa, dabar jaučiuos kaip voverė rate- išlipti nėra kur, tad belieka tą mėnesį bėgti tinkamiausiu greičiu. tą aš ir darau, o labiausiai motyvuoja TAS atostogų kvapas, uodžiamas pro matematikos kabineto langą- karščio, miegūstų popiečių, vandens, smėliu aplipusių pėdų ir ilgiausių vakarų. vasaros.

nieko nėra geriau už vasarą, žinau. ir sunku patikėt- ar gali patikėt?- beliko mėnuo ir galėsiu kelti sparnus, galėsiu lengva galva ir, viliuos, pelnytai tinginiauti. kilti be žadintuvo, pusryčių stalą iškeisti į dviratį ir nemuno pakrantę ir pratęsti naktis iki begalybės. su juokais ir jaunu virpuliu širdutėj.

bet kadangi liko dar mėnuo, o aš esu voverė rate, visus vasaros ketinimus nugrūdu į kampelį galvoj, tylutėliai šypsaus ir sėdu prie vadovelių.

gyvenimas man nuostabus, o kaip laikaisi tu?

žinai, kaip aš tingiu? taip, kaip katinas, miegant prieš saulėkaitą letena besidengiantis nosį nuo įspindusių saulės zuikučių. kai taip niūriai lija, noris kakavos, šiltutėlio guolio iš pūkinių patalų ir knygos- idiliško vaizdo, iškylančio galvoj pagalvojus apie lietingą vakarą.
pasiilgstu vasaros, kai net lietus būna šiltas ir visą dangų nuspalvinantis vaivorykšte, kai ilgais vakarais galima žiūrėt filmus ar skaityt paikiausius romaniūkščius ir žinot, kad turėsi dar eilę nieko-neveikimo dienų.

ir liko jau nedaug, kaip saldu.

pažadėk, kad vesi mane kai pati nerasiu kelio, o aš tau pažadėsiu aklai sekti.
pažadėk, kad visad būsi ištiestos rankos atstumu- aš pažadėsiu tavim pasitikėti.
pažadėk, kad nepalūši, aš pažadu neverkti, niekada niekada. ar bent jau tau matant.
pažadėk, kad kartu pasitiksim rytus ir lydėsim saulę, aš pažadu.. pažadu saugoti mėnulį naktim.
pažadėk, kad glostysi prieš miegą, aš pažadu atnešti tau gražiausius sapnus.

pažadėk man bet ką, užteks pačio fakto. pažadu- man dėl to bus ramiau gyventi.